Žydai literatūroje: kūrėjai ir kūriniai

Gavome klausimą, susijusį su žydų literatūra:

Sveiki, lietuvių kalbos pamokai man reikia paruošti kalbą apie žydų literatūrą. Ar galėtumėte padėti išskirti glaudesnę temą ir jos kryptis? Dėkui iš anksto.

Pateiksime keletą žymiausių žydų literatūroje ir tai, kaip žydų tema yra perteikiama lietuvių poezijoje. Galima rinktis iš šių dviejų temų arba bandyti jas apjungti ir parašyti platesnį kontekstą apimančią kalbą.

Vienas žymiausių XX a. poetų – Paulis Celanas – žydų kilmės poetas, rašęs vokiečių kalba. Per dvidešimt kūrybos metų poetas įgijo pasaulinę šlovę, išėjo nemažai jo poezijos rinkinių – Aguona ir atmintisNuo slenksčio prie slenksčioKalbos grotosNiekieno rožė ir  kt.

Celanas ne tik rašė, bet ir daug vertė, visų pirma prancūzų ir rusų poetus (R. Šarą, A. Bloką, O. Mandelštamą, S. Jeseniną, A. Rembo, P. Valeri ir kt., V. Šekspyro sonetus). Manoma, kad būtent jie iš dalies ir formavo P. Celano literatūrinį skonį. Jį nagrinėję kritikai dar mini simbolizmą, manierizmą, siurrealizmą. Net gavęs aukščiausią Vakarų Vokietijos įvertinimą, Georgo Biuchnerio premiją, poetas savo kalboje akcentavo dabarties, šiuolaikiškumo momentą kūryboje.

Pagrindinė P. Celano kūrybos idėjinė laiko gairė – amžiaus tragizmo pojūtis, revoliucijos bei maišto troškimas, žmogiškasis protestas (šį jausmą jam išugdė rusų poezija ir proza), formos prasme – drąsus lingvistinis ekperimentas, kuriame žodis švytėtų visomis spalvomis, būtų sugėręs dešimtmečių kūrybinius ieškojimus.

Jo lyrikoje ryški žmogaus susvetimėjimo tema, kurią autorius stengėsi išreikšti vis sudėtingesne poetika. P. Celanas gana sudėtingas ir nelengvai suprantamas poetas. Bet svarbiausia įsiklausyti į jo eilėraščių intonaciją, žodžius, pauzes, į juose plakančią jautrią širdį, prisimenant geriausius praeities ir nūdienos kūrėjus.

Lietuvių ir žydų ryšys literatūroje yra glaudus. Rašytojas, aktyviausiai palaikęs žydų bendruomenę, perteikęs jos gyvenimą, pasaulėvoką ir likimą prieškariu bei Antrojo pasaulinio karo metais, yra Grigorijus Kanovičius. Nors žydų tematika vyrauja kone visoje jo kūryboje, labiausiai įvertinta laikoma trilogija „Žvakės vėjyje“, „Palaimink ir lapus, ir ugnį“ bei „Lopšinė seniui besmegeniui“.

Svarbus ir žydo lietuvių poezijoje vaidmuo. Jį galima rasti pavieniuose Algimanto Mackaus, Sigito Gedos, Aido Marčėno eilėraščiuose. Tačiau žydų tauta – tai dažniausiai minima tauta visoje V. P. Bložės poezijoje. Joje atsiskleidžia spalvingas tautos apibūdinimo koloritas – nuo neigiamų, įsisenėjusių standartiškų stereotipų, iki darbščios, klajokliškos, skaudžią karo dramą išgyvenusios tautos įvaizdžio.

Savo kalbos įvadui gali panaudoti ir keletą frazių apie pačią žydų kilmę.

Žydai – tauta, nuėjusi sunkų, tūkstantmečius trukusį kelią, ne kartą kovojusi dėl savo išlikimo ir palikusi gan gilų įspraudą tiek pasaulio, tiek Lietuvos istorijoje. Kaip knygoje Žydai, Izraelis ir palestiniečiai teigia Alfonsas Eidintas ir Donatas Eidintas, „Žydų istorija yra įsiterpusi į kiekvienos kitos tautos, civilizacijos ar imperijos istoriją.“ Visą gyvenimą klajojusi, išvaryta iš savo žemių tauta išsilaikė iki šių dienų ir yra viena seniausių pasaulyje. „Didžiosios pagonių tautos, atsiradusios drauge su žydais, per tą laiką spėjo dingti iš istorijos akiračio. Babiloniečiai, persai, finikiečiai, hetitai, filistinai tiesiog dingo <…>. Kinai, indusai ir egiptiečiai – vienintelės trys tautos, kurios amžiumi gali lygintis su žydais. <…> Graikai ir romėnai vieninteliai paveikė Vakarų Europą kaip ir žydai, tačiau dabartinė Italija ir Graikija yra ne tie helenai ir romėnai, kurie kadaise gyveno Eladoje ir Romoje. <…> Žydai gyvuoja nepertraukiamai jau 4000 metų, jų dvasinė ir intelektinė veikla tęsiasi per tris tūkstantmečius. Apie 2000 metų žydai gyveno be savo valstybės, tačiau išsaugojo savo etninį identitetą, nesusimaišė su kitomis tautomis. Savo kultūros kūrimo idėjas žydai reiškė ne tik savo kalba, bet visomis pasaulio kalbomis.“