Žmonės, noriu būti kritike!

Šiandien sulaukėme vieno rimto mūsų skaitytojos Karolinos klausimo:

Sveiki, galbūt galėtumėte duoti patarimų, kaip reikėtų parašyti literatūros kritikos analizę? Daugiau būtų įdomu sužinoti, kaip analizuoti būtent prozos kūrinius, apsakymus. Ačiū 🙂

Pirmiausia norime pasidžiaugti, kad sulaukėme klausimo iš žmogaus, kuris giliai domisi lietuvių literatūra. Klausimas mums pasirodė ne vidurinio išsilavinimo siekiančio žmogaus lygmens (arba skaitytoja – būsima arba esama lituanistė (tikimės). Kadangi parašyti gerą kritikos darbą net mums, lituanistėms, yra gan kietas riešutėlis, pabandysime jums viską pateikti aiškiai ir suprantamai.

Literatūros kritika – tai gyvenamojo meto grožinės literatūros kūrinių nagrinėjimas, aiškinimas ir vertinimas. Literatūros kritika išreiškia kritinį, vertinamąjį požiūrį į literatūrą, išskiria, išskiria ir apibendrina tendencijas, lygina, brėžia perspektyvas, kartu imasi ir klasifikacinių uždavinių. Literatūros kritikos objektas yra ir jos pačios bei literatūrologijos veikalai. Dažniausi literatūros kritikos žanrai yra recenzija, anotacija, straipsnis, esė, etiudas, literatūrinis portretas, studija, apybraiža.

Kritika dažniausiai kreipia dėmesį į kūrinio prasminius atspalvius, originaliai interpretuoja kūrinio struktūrą, turinį, nusako vertę ir vietą literatūros kontekste. Nuomonė turi remtis bendraisiais literatūros dėsningumais, metodologija, aiškiais vertinimo kriterijais. Dažniausiai ji atlieka tarpininko vaidmenį: kritikas vertina literatūrą ir tuo pačiu vertinamam literatūros kūriniui priskiria atitinkamą vietą literatūros procese.

Išskiriamos dvi svarbiausios kritikos dalys – charakteristika ir įvertinimas. Charakteristiką sudaro objekto aprašymas, apibūdinimas, atskleidžiant turinį ir formos ypatumus. Tai įvairios žinios apie kūrinį, jo autorių, apie kitas publikacijas ir jų ryšius su recenzuojamu kūriniu. O įvertinimas – tai kūrinio teigiamų savybių, privalumų ir trūkumų, klaidų nurodymas, rekomendacijų pateikimas, galutinė išvada.

Kritikoje ryškūs du kompoziciniai lygmenys: faktografinis (kompiliatyvinis, genetinis, istorinis) ir manifestuojamasis fenomenologinis (aprašomasis, semantinis, interpretacinis, eseistinis).

Kritikos analizė turi glaudų ryšį su recenzija, todėl paminėtus bruožus galima pritaikyti ir rašant kritiką. Žurnalistikos teorijos atstovas Vytas Urbonas teigia, kad recenzijai būdingas kritinis ar aiškinamasis naujo literatūros, meno ar žurnalistikos kūrinio, spektaklio, parodos, kino filmo, mokslo ar mokslo populiarinimo veikalo įvertinimas. Recenzijoje turi būti bent glaustai apibūdinamas autorius, jo pažiūros, nuostatos, kūryba. Jeigu nagrinėjamas kūrinys, recenzentas turėtų paryškinti kūrinio temą ir idėją, keliamas problemas. Gali būti trumpai išdėstytas kūrinio siužetas, nurodytas kūrinio žanras. Didžiausią recenzijos dalį turi užimti kūrinio analizė, turinio ir struktūros apibūdinimas, išvados. Recenzija turi supažindinti skaitytojus su recenzuojamu kūriniu, autoriaus sumanymu. Taip pat turi būti pateikta išsami kūrinio analizė, nurodyti privalumai ir trūkumai, apibūdinta kūrinio svarba, visuomeninė reikšmė.

Zalatorius teigia, kad kritika – tai savotiška kūryba ir mąstymas apie literatūrą. Taigi analizuok, derink faktus ir pasitelk savo išmonę. Būtent to reikalauja gera literatūros kritikos analizė.

Jei norite domėtis ir toliau, Jums gali padėti šios knygos:

  • XX amžiaus literatūros teorijos, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2006.
  • Eagleton Terry, Įvadas į literatūros teoriją, Vilnius: Baltos lankos, 2000.
  • Daujotytė, Viktorija, Lietuvių literatūros kritika. Akademinio kurso paskaitos, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.
  • Bergez, Daniel ir kt. Literatūros analizės kritinių metodų pagrindai. Vilnius: Baltos lankos, 1998.