Tautinės tapatybės beieškant…

Šiandien sulaukėme literatūrinio mūsų skaitytojos klausimo.

Sveikos! Norėjau paklausti, kokiais kūriniais, jų idėjomis būtų galima remtis (tautinės) tapatybės, pilietiškumo temomis. Ačiū už atsakymą!

Visų pirma, kalbos kulinarės džiaugiasi, kad abiturientai (nors, tikriausiai, ne visi) ruošiasi lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui. Tautinės tapatybės, pilietiškumo temų galima aptikti Maironio, Antano Baranausko, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Romualdo Granausko kūryboje. Kad būtų aiškiau, pateikiame keletą esminių kūrėjų bruožų ir svarbiausių su pilietiškumu susijusių kūrinių.

Svarbiausia Maironio kūryboje yra tautos problematika. Visuotinumas, liaudiškumas, demokratizmas – trys pagrindiniai Maironio kūrybos bruožai. Maironis neatsiejamas nuo savo tautos, nuo jos istorinio likimo. Visa Maironio kūryba buvo be galo autentiška, net autobiografiška. Svarbi jo poema „Jaunoji Lietuva“. Pasakojimas apima Lietuvos luomus, gyvenimo sanklodas, žmonių tipus, papročius, dvarus, sodybas, kraštovaizdį, aprašo Nemuną, Kauną. Svarbiausia – parodo žmonių dvasią, atskleidžia prigimtinį žmogaus, kalbos, tėvynės, gamtos ryšį. Poema žymi nacionalinio pakilimo, išsivadavimo epochą, pergyventą ir kitų tautų, siekiančių laisvės, laisvo gyvenimo, atsakomybės už savo pačių ateitį.

Visi Antano Baranausko kūriniai Lietuvos istorijos vaizdais žadino prislėgtos tautos savimonę, aukštino garbingos praeities žygius ir moralines vertybes – laisvės troškimą ir tautos vienybę. Eilėraštyje „Ko gi skaudžia man širdelę“ išryškinama meilė tėvynei, sielvartaujama dėl nepavykusio 1863 m. sukilimo dalyvių kančių. Baranausko kūrinyje „Dainu dainelę“ – pirmąkart lietuvių poezijoje suformuluota Lietuvos istorijos samprata, apmąstyti pagrindiniai istorijos etapai (krikštas, valstybės žlugimas, baudžiavos įsigalėjimas).

Žinoma, labai svarbi jo poema „Anykščių šilelis“. Čia sukaupta Lietuvos miško gyvenimo bei istorijos enciklopedija, prisotinta tautosakos, liaudies išminties, filosofijos. Miškų vaizdais Baranauskas kuria etinį senovės Lietuvos santvarkos idealą, tartum skaudų priekaištą carinės priespaudos laikams. Baranauskas kūrinyje apgailestavo, kad pagonybės sunaikinimas sudavė smūgį lietuvių tautiškumui, nes su krikščionybe pradėjo skverbtis ir lenkų įtaka. Šventųjų girių naikinimą poetas laikė ne tik Lietuvos grožio ir turto niokojimu – jis čia matė ir nacionalinių tradicijų, liaudies kuktūros ir estetikos pagrindų griovimą, išniekinimą.

Justino Marcinkevičiaus kūryba krypsta į nacionalinės kultūros puoselėjimą – istorijos pasakojimą, lietuvių epo rekonstravimą, lietuviškų mentaliteto archetipų telkimą, žmogaus ir bendruomenės, tautos gyvenimo pamatų klojimą. Just. Marcinkevičiaus poezijos branduolys – lietuvių tautos savasties, jos istorinio kelio bei likimo apmąstymas Marcinkevičiaus vaizduotė apima liaudiškąją, žemdirbiškąją ir aukštąją, profesionaliąją kultūras, jų tapimo tautos savastimi kelią. Lietuva tapo Marcinkevičiaus kūrybos ir gyvenimo centru, jo poezijoje organiškai jaučiamas ryšys su gimtąja vieta – per kalbą, per istoriją, per artimus žmones, o Tėvynė jam yra vienintelė žemė, gyvybiškai svarbus centras, suteikiantis motyvaciją žmogaus egzistencijai. Labiausiai nacionalinės kultūros bruožai atsispindi eilėraščiuose „Lopšinė gimtinei ir motinai“, „Kad giedočiau tave“, „Neši mane arčiau savęs, žemele…“. Be abejo, būtina paminėti ir autoriaus draminę trilogiją „Mindaugas‘, „Mažvydas“, „Katedra“. Čia jis gaivino ir gynė lietuvių tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus, skausmingai apmąstomas Lietuvos valstybės susidarymo ir suvienijimo etapas, gimtosios kalbos tautoje išsaugojimo būtinybė.

Svarbiausias Marcelijaus Martinaičio poezijos motyvas – senosios, archajiškosios, kaimo pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir žlugimas. Ši tema labai ryški žymiausiame jo kūrinyje „Kukučio baladės“. Marcelijus Martinaitis atnaujino poezijos ryšį su tautosaka, mitologija, praeities poezija, jis nuostabiai supoetino mūsų ankstesnės poezijos vardus (Antaną Vienažindį, Kristijoną Donelaitį, Antaną Strazdą, Praną Vaičaitį). Jo poezijos rinkinyje „Atrakinta“ kalbama apie istorinę atmintį, asmeninę atsakomybę.

Romualdo Granausko prozos šerdis – likimiškieji tautos istorijos lūžiai, kultūros tvermė, baltiškieji archetipai. Jo pasakojimas daugiasluoksnis, svarbios detalės, metaforiniai ir simboliniai vardai. Autoriaus kūriniai svarbūs lietuvių mentalitetui pažinti, nes ne tik byloja apie lietuvių gyvenimą pastarąjį pusšimtį metų, bet ir siekia gilesnius archetipinius tautos ir individo egzistencijos klodus. Kūryba pasižymi gamtos, istorijos ir mitologijos sinteze, turtingas stilius remiasi žemaičių tarmės ištekliais. Ankstyvieji Granausko apsakymai knygose „Medžių viršūnės“, „Duonos valgytojai“ sakralizavo žemdirbių pasaulėjautą, papročius, etiką, buitį, priešino turtingą praeitį ir skurdų sovietmečio palikimą. Novelėje „Duonos valgytojai“ rašytojas vaizduoja ne tik kartų konfliktą, bet labai subtiliai, jautriai atskleidžia gražų senųjų gyvenimą, pagrįstą tradicija, tikėjimu, šventumu. Apysakoje „Gyvenimas po klevu“ rašytojas kritiškais kolchozinio kaimo destrukcijos vaizdais apibendrino agrarinės sanklodos ciklo baigtį.

Apysakoje „Jaučio aukojimas“ kalbama apie XX a. pabaigos problemas, vedant paralelę tarp pasmerktos išnykti kuršių genties ir okupuotos Lietuvos. „Jaučio aukojimas“ laikomas pačiu moderniausiu ir meniškiausiu iki tol sovietmečiu sukurtu lietuvių prozos kūriniu. Apysakos kolizijos pagrindu rašytojas pasirenka anuomet neuždraustas klišes – okupantų kryžiuočių ir nekaltų gamtos žmonių pagonių lietuvių susidūrimą.

Tikimės, kad pasidarė bent truputį aiškiau. Na, o jei dar kas neaišku, būtinai klausk!

Parašykite komentarą

*