Salomėja Nėris – tragiško likimo poetė

Šiandien sukanka 111 metų nuo tos rudeniškos, tikriausiai kaip ir šiandien apniukusios ir vėjuotos lapkričio 17 dienos, kai gimė mūsų tautos lakštingala Salomėja Nėris. Su lapkričio vėjais ši poetė visą neilgą savo gyvenimą blaškėsi likimo keliais ieškodama to tikrojo – Didelio kelio.

Salomėja Nėris (Salomėja Bačinskaitė-Bučienė) gimė darbščių ir apsišvietusių Suvalkijos valstiečių Simono ir Uršulės Bačinskų šeimoje. Baigė Vilkaviškio gimnaziją. Kauno universitete studijavo lituanistiką ir germanistiką. Mokytojavo Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune. Tarpukario laikotarpiu lankėsi Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Italijoje, Švedijoje; kurį laiką gyveno Paryžiuje, kur 1936 m. ištekėjo už skulptoriaus Bernardo Bučo. salomeja-neris

Lemtingą vaidmenį Salomėjos Nėries gyvenime suvaidino 1940 m. sovietinė Lietuvos okupacija. Poetė buvo paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, išrinkta į delegaciją vykti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Ieškodama pasauliui geresnės išeities, Salomėja Nėris galėjo turėti iliuzijų dėl socializmo.  Matyt, todėl ji ir sutiko balsuoti už Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Savo veiklos padarinius poetė suprato jau baigiantis karui, tačiau, pasak jos, nebeturėjusi jėgų pasipriešinti „piktai dievo rykštei“.

Labai taikliai yra pastebėjusi lietuvių literatūros kritikė Viktorija Daujotytė: „Salomėjos Nėries likimo apmąstymai gali duoti postūmių tragiškajai lietuvių literatūros istorijai. Salomėja Nėris pradeda baugiąją asmenybės susidvejinimo, dvilypumo liniją, kuri vėliau − nuo pokario metų iki devintojo dešimtmečio pabaigos taps dramatiška kuriančiųjų žmonių situacija. Pusę amžiaus nemažai daliai Lietuvoje ir jos viešumoje likusių ir kūrybos darbą dirbusių žmonių pasaulis tapo šizofreniškas, t.y. suskilęs pačioje gelmėje, pačioje pirminėje situacijoje“ .

Antrojo pasaulinio karo metus Salomėja Nėris kartu su sūnumi praleido Rusijoje. Poetė skausmingai išgyveno išsiskyrimą su artimaisiais ir gimtuoju kraštu. Paskutiniųjų Salomėjos Nėries gyvenimo metų kūrybos temos – savo gyvenimo permąstymas, dramatiškas klaidų suvokimas ir tikėjimas, kad Tėvynė atleis ir priglaus.

Salomėja Nėris – tragiško likimo poetė. Pasibaigus karui ji iš Rusijos sugrįžo į Lietuvą jau serganti sunkia liga. Gulėdama ligoninėje poetė rūpinosi išleisti savo paskutinį eilių rinkinį, savotišką poetinį testamentą, kurį parašė gyvendama toli nuo Lietuvos. Šią knygą – eilės, atsiradusias iš meilės, begalinio ilgesio, kančios ir sopulingo tikėjimo – pavadino „Prie didelio kelio“.

Kelias yra žemės ženklas, likimo simbolis. Ne tik žmogaus, bet ir tautos. Eilėraštį „Prie didelio kelio“ Nėris parašė besibaigiant 1942 metų gruodžiui. Pirmą kartą jis buvo išspausdintas 1957 m. raštų tritomyje. Vėliau kelis kartus perspausdintas, tačiau niekad neakcentuotas, nes būtų reikėję aiškintis, kad yra ir tokio pavadinimo Nėries lyrikos rinkinys, kurį jį parsivežė į Lietuvą po klajonių svetimybėj ir įteikė leidyklai. Deja, išėjo „Lakštingala negali nečiulbėti“, rinkinys su sustiprintais „aktualiais“ kūriniais, su pabrėžtu optimizmu.

Nėris prašė atsiųsti į ligoninę bent penkis egzempliorius „Lakštingala negali nečiulbėti“, o gavusi, jau beveik nebegalėdama kalbėti, atgalia ranka nustūmė juos nuo savęs. Rinkinys „Prie didelio kelio“ turėjo būti paskutinis poetinės valios paliudijimas. 1941–1944 metų eilėraščiai su tolimo, svetimo kelio vardais: Maskva–Penza–Ufa. Erdvės poliai: rašyta svetur, bet visi eilėraščiai į Lietuvą, Lietuvai. Didelis kelias iš čia į ten.

Nėris

Tuo laiku sklido pikta rankraštinė „Poema Salomėja Nėris“: „Ir daugiau nedrįsk „Nėris“ vadintis“. Kultūros žmonių gretose sklido įvariapusiški vertinimai. A. Miškinis savo poezijoje ir kaltino, ir teisino klausdamas: „Mes tada apstulbom – kurgi tu sesule, / Kurgi seserėle, argi tau su jais?“. Sovietiniu laikotarpiu Nėris buvo aukštinama. Bet tas aukštinimas buvo panašus į žeminimą ir nepasitikėjimą. Po mirties Nėris įtvirtinta kaip „tinkamos“ poezijos emblema, bet neišleistas jos pačios sudarytas rinkinys, neįvykdyta paskutinė kūrėjos valia.

Rinkinys „Prie didelio kelio“ turi šešis skyrius, kurie galutiniame variante atskirti tik epigrafais. Epigrafų – liaudies dainų ar individualių jų parafrazių – ypatinga svarba. Jie duoda rinkiniui skaudžiai klausiantį ir tyliai liūdintį toną. Viso rinkinio motto: „Kurlink mes eisim? Katrul mes kreipsim, / Savo raudų veidelį? / Ar šiltuos pietuos, ar šaltoj šiaurėj, / Ar kur saulelė leidžias?“

 „Prie didelio kelio“ apglėbia esminius būties branduolius. Atrodo, kad poetė kalba tik apie savo išgyvenimus toli nuo tėvynės, toli nuo savųjų – svetimybėje, jausdama ilgesį, širdgėlą, kaltę. Tai dvasinė patirtis, bet kurios kūrybos ašis, atrama, išeities taškas. Žiema, šaltis yra pagrindiniai Nėries poetinės jausenos ženklai tarp 1941 ir 1944 metų rudenio. Rinkyje aiškiai jaučiama svetimo ir savo riba, įsismelkusi į ir į nuotaiką, ir į metaforą.

Vertindamas S. Nėries padėtį lietuvių literatūroje literatūros kritikas Vitas Areška apibendrina: „S. Nėries ryšys su socializmo idėjom, su trečiafrontininkais tarsi išbraukė ją iš tikrųjų kūrėjų tarpo, bet neišstūmė iš lietuvių lyrikos istorijos.“ Tik po pusės amžiaus, 1994-aisiais, mes išvydome eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“ tokį, kokį sudarė pati poetė. Ką keičia išleistas rinkinys „Prie didelio kelio“? Jis atstato teisybę. Nėris atsiveria tokia, kokia norėjo grįžti į Lietuvą iš svetimybės ir kokia norėjo joje likti.

Parašykite komentarą

*