Pranas Mašiotas – vaikų literatūros tėvas

MasiotasŠiandien minimos pedagogo, publicisto, vertėjo, vaikų literatūros tėvu tituluojamo Prano Mašioto (1863 m. gruodžio 19 d.–1940 m. rugsėjo 14 d.) 152-osios gimimo metinės. P. Mašioto literatūrinis palikimas itin gausus: vaikų literatūros kūrėjas parašė ne vieną dešimtį grožinės literatūros knygų („Pasakėlės“, „Augalų pasakos“, „Kai knygas draudė“, „Senio pasakos“, „Kiškiai“), 8 vadovėlius, pažintinių knygų, per 500 publicistikos rašinių.

Jam galime padėkoti už tai, kad  išvertė net apie 60 knygų vaikams, be kurių sunkiai įsivaizduojama kiekvieno mūsų vaikystė. Žymiausios jo išverstos knygos – Džonatano Svifto „Guliverio kelionės“, Danielio Defo „Robinzonas Kruzas“, Herberto Velso „Pirmieji žmonės mėnulyje“, Hju Loftingo „Daktaras Dolitlis“, Ėricho Kestnerio „Emilis ir jo žvalgai“ bei daugelis kitų kūrinių.

Keletas įdomių faktų apie Praną Mašiotą:

  • Įdomu tai, kad savo darbus Pranas Mašiotas pasirašydavo arba pavarde, arba slapyvardžiais: Ašaka, Ašakaitis, Ašakaitis Pranas, Bismarkis, Čiabuvis, Dėdė Pranys, Mark-bis, P. Mašaitis, P. Mošaitis, Dvylis Mošaitis, Niektauška, Pakeleivingas, Rygietis, Tas, A. P., C. M., P. A., P. P. M., Pr., Pr. M., Pr. Mš.
  • Mašiotas vienas iš pirmųjų Lietuvoje įvedė metri4e20a5c98bb1cnę matų sistemą, ėmė sieti matematikos mokymą su realiu gyvenimu, tekstiniuose uždaviniuose panaudodarnas geografijos, istorijos, fizikos ir kt. mokomųjų dalykų žinias.
  • Šio vaikų literatūros  atstovo vardu pavadintos net 3 mokyklos: Kauno Prano Mašioto pradinė mokykla, Klaipėdos Prano Mašioto progimnazija, Vilniaus Prano Mašioto pradinė mokykla.

Kaip teigia vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba, „yra P. Mašioto kūrybos palikime tokių dalykų, kurių nepavaduos joks Andersenas, joks Žiulis Vernas. Tai autentiška patirtimi pagrįsta, objektyviai, paprastai ir įtaigiai – kaip mokytojas tesugeba – papasakota spaudos draudimo ir jos atkovojimo epopėja.“

Didžiuokimės, kad turime tokių veiklių, šviesių, talentingų, vaikų ugdymui ir literatūrai pasišventusių žmonių. O kas, jei ne jie, savo darbais įdėtų indelį į mūsų kultūros, literatūros puoselėjimą…?

Parašykite komentarą

*