Po šiuolaikinę lietuvių poeziją pasižvalgius…

Sulaukėme mūsų skaitytojos Karolinos klausimo. Ji kalbos kulinarių prašo patarimo, susijusio su lietuvių poezija:

Sveiki, gal galėtumėt parekomenduoti šiuolaikinių lietuvių poetų knygų? Ačiū.

Žinoma, kiekvieno skonis skirtingas, tačiau kalbos kulinarės labai teigiamai atsiliepia apie šiuolaikinės lietuvių poezijos atstovus Aidą Marčėną, Vladą Braziūną, Agnę Žagrakalytę ir Neringą Abrutytę. Trumpai apie kiekvieno kūrybą…

Aido Marčėno kūryba

Aidas Marčėnas savo kūryboje suderina žaismę, gatvės kalbą ir kartu puikiai valdo eilėraščio formą, girdi ir gerbia lyrikos tradiciją. Marčėnas vadinamas žaidžiančiu poetu, jo kūrybai būdingas stilizavimas, kalbos pojūtis, laisvas elgesys su formomis. Dėl gausybės citatų, parafrazių, svetimos stilistikos, įvaizdžių perdirbinėjimo Marčėnas neretai vadinamas postmoderniu autoriumi. Marčėnas iš svetimų detalių kuria savus daiktus, iš to, ką yra sukaupęs asmeninėje ir kultūrinėje patirtyje, kuria savo tekstus.

Iš kitų savo kartos poetų Marčėno lyrika išsiskiria ypatinga poetine klausa, skaidria, tačiau itin tiksliai sutvarkyta eilėraščio forma, žaismingu stiliumi. Įspūdingiausios Marčėno lyrikos metaforos atrodo sutvertos iš foninių kalbos galimybių – iš garso, rimo, ritmo ir prasmės, vaizdo sąveikos, jų kuriamų asociacijų, priešpriešų.

Įvairumas yra skiriamasis Marčėno bruožas. Savo poezijoje jis gali būti rimtas ir išdykaujantis, išmintingai samprotaujantis, narcizas ir savęs niekintojas, švelnus ir įnirtęs, intelektualus ir naivuolis. Labai įvairios jo lyrikos formos – nuo klasikinio soneto iki ekstravagantiškų verlibrų, nuo subtiliausių metaforų iki banalybių estetikos ir keiksmažodžių. Daugiabalsiškumo įspūdį sustiprina kitų poetų pamėgdžiojimai, kūrybiniai dialogai.

Ką siūlytume paskaityti? Aidas Marčėnas, „Ištrupėjusios erdvės“ (2012).

Vlado Braziūno kūryba

Vladas Braziūnas – vienas iš lietuvių poetų, kurie iki šių dienų tęsia įspūdingiausias ir pajėgiausias nacionalinės poezijos tradicijas. Temų įvairove, nestandartine jų traktuote, ryškiu nepaprastu vaizdingumu, autoriaus gebėjimu tapyti žodžiais. Eilėraščiai turi ironijos atspalvį, poetika grindžiama žodžių prasmės ir garsų žaismu. V. Braziūno poezijoje svarbus regiono, gimtojo krašto koloritas. Poetas yra Pasvalio krašto, Svalios upės vaikas, todėl eilėraščiuose gyvai atsiveria visa, kas būdinga šiai žemei. Savo gimtąjį kraštą poetas skaito tarsi nesibaigiančią knygą: savo unikalia ir tik jam vienam suprantama kalba čia kalba medžiai, akmenys, paukščiai, upės slėnis. Gimtinės pasaulis, jos praeitis, žmonių kultūra poetui atrodo lyg prarastasis rojus, įgyja rojaus vertės atspalvį.

Žaidimas kalba V. Braziūno poezijoje atspindi kūrybos procesą. Kalbiniai žaidimai ypač sustiprėja rinkinyje „Užkalinėti“, kur kuriamos naujos žodžių formos įgyja senovinio atspalvio, daugelis eilėraščių prisodrinami archaizmų, jau nebevartojamų žodžių formų (stalgos, dujen gėreliai, tujen, ėgliai, Dievopi, paukši paukštė, švitulys, devyndienas, perkūnytis, ilga prakeiktinė, nepaniek ugnie, aidesiai). Tokiomis formomis, primenančiomis baltų kalbų proistorę, apeliuojama į baltiškąją pasąmonę; dėl to poetas itin mėgsta ir intensyvinti poetinį garsyną, siekdamas ypatingos baltiško žodžio įtaigos.

Ką siūlytume paskaityti? Vladas Braziūnas, „Užkalinėti“ (1998).

Agnės Žagrakalytės kūryba

Dominuojanti Žagrakalytės poezijos tema – moteriškumo refleksija, įvairios jo formos bei transformacijos. Žaidžiama vyraujančiais socialiniais ir kultūriniais moteriškumo stereotipais, eksperimentuojama moters emocinėmis būsenomis ir jų raiškos formomis. Labai svarbus erotiškumas, juslinis kūnų ryšys bei santykis su aplinkos daiktais.

Didelio dėmesio susilaukė jos poezijos rinkinys „Visa tiesa apie Alisą Meler“, kuriame matomos Lewiso Carollio pasakų „Alisa Stebuklų šalyje“ ir „Alisa veidrodžio karalystėje“ detalės. Su garsiuoju XIX a. britų literatūros šedevru A. Žagrakalytės tekstus sieja ne tik pagrindinės herojės vardas: visi personažai čia gerokai kvaištelėję, pavienės istorijos nebaigtos ir niekur neveda, o tarp jų įsiterpia nieko bendra su papasakota situacija neturintys eilėraščiai. Žagrakalytės lyrikos pasaulis sudėliotas tarsi žaisminga, sumoderninta pasaka, tačiau pažvelgus giliau, iš esmės, čia matomas kasdienis, buitiškas, ištekėjusios ir vaikus auginančios moters noras atitrūkti nuo kasdienybės, gebėjimas viską matyti žaismingai, nerealiai, su dideliu fantazijos prieskoniu. Paprasčiausias apsipirkimas, televizijos žiūrėjimas, muzikos klausimas, pokalbis su praeiviu, su vyru ar vaikais pateikiamas kaip kartais ironiška, dažnai žaisminga, artima prozai pasaka, su veikėjais, su nuo logikos ir realybės nutolstančiais vaizdiniais.

Ką siūlytume paskaityti? Agnė Žagrakalytė, „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008).

Neringos Abrutytės kūryba

Kritikai Neringos Abrutytės poeziją apibūdina kaip atvirą, savitą, modernią, kartais net šokiruojančią savo intymumu. Neringa Abrutytė poezijoje atvirai pasakoja apie draudžiamą meilę vyresniam vyrui, panieką tėvams ir savo norą įsitvirtinti poezijos Olimpe. Jos eilėraštis atrodo lyg mergaitės, moters dienoraščio fragmentas, kuriame svarbiausios kasdienybės patirtys. Abrutytės kūryba – tai emocijų nuotrupos, atskleidžiančios intymius pergyvenimus, kurių sakytoja balansuoja tarp naivios mergaitės ir pasaulio bjaurastį išgyvenusios moters patirčių. Bene svarbiausiai – meilės temai būdinga įtampa tarp moteriško ir vyriško pasaulių, tačiau eilėraščiuose galima išgirsti ir norą įveikti šią įtampą. Intymią išpažintį įformina savita Abrutytės stilistika: eilėraščiai dažnai imituoja pokalbį, jo nuotrupas, vidinį monologą, kur sakinys nutraukiamas, žodis sąmoningai suskaidomas ar trumpinamas. Toks poetės rašymas teikė vilties, kad savitas temų ratas ir poetika ilgainiui leis kalbėti apie išskirtinę autorės vietą lietuvių poezijoje.

Ką sūlytume paskaityti? Neringa Abrutytė „Iš pažintis“ (1997).

Tai tik keletas autorių ir kūrinių, kuriuos rekomenduojame. Tikimės, kad mūsų patarimai pravers ir leis nepasiklysti lietuvių poezijos pasaulyje!

Parašykite komentarą

*