Pasiklydę erdvėje

Artėja šventės, vieni ruošia vaišėmis nukrautus stalus, kiti kabina žaislus ant eglučių, o treti džiugina mus savo domėjimusi literatūra. Į mūsų pašto dėžutę karvelis atnešė laiškelį:

Sveiki. Visų pirma, esu labai dėkinga už Jūsų išsamius atsakymus. Visad surandu kokių nors naudingų idėjų. Beje, šįkart aš vėl turiu klausimą. Turiu parašytį darbą, susijusį su erdvės ir veikėjo santykiais, kaip erdvė veikia veikėjo charakterį ir pan. Tad galbūt galėtumėte pasidalinti kokiais nors patarimais ar mokslininkais, rašytojais, kurie tyrinėjo literatūrinę erdvę ar kažką, kas yra su tuo susiję? Ačiū : )

Erdvė – svarbus kūrinio segmentas. Dažnai ne tik pati erdvė formuoja veikėjo būseną, bet ir veikėjo būsena sukuria prizmę, per kurią matoma erdvė. Pavyzdžiui, A. Vaičiulaičio „Valentinoje“, Antanui sužinojus, kad Valentina ketina tekėti už turtingo vyro Modesto, už lango stoja tamsūs debesys ir visa už namų esanti erdvė apsiniaukia, tarsi bylotų apie Antano vidinę būseną. Tai rodo veikėjo ryšį su gamta: galbūt debesys – tai pranašas, kad laukia nemaloni žinia, o galbūt jie tiesiog atspindi veikėjo būseną,  Antanas dangų mato tokį, kokį nori matyti jo nelaiminga meile pritvinkusios akys.

Skaitant kūrinį, labai svarbu atkreipti dėmesį į tuometinę veikėjo būseną ir aplinkos detales, kurios gali paantrinti arba išryškinti ir nupasakoti vidines pajautas. Žinoma, dažniausiai kūriniuose vadovaujamasi stereotipiniu erdvės vaizdavimu. Tamsi, uždara erdvė dažniausiai atspindi niūrią būseną, suvaržymą, sielos tuštumą. Tai itin ryškiai atsispindi Kafkos kūriniuose. „Procese“ pagrindinis romano herojus klaidžioja po tamsias palėpes ir siaurus, uždarus koridorius, kurie simbolizuoja jo neviltį, negalėjimą pasipriešinti sistemai.

Erdvių ir jų ribų svarbą novelėje „Metamorfozė“ laiške leidėjui pabrėžė pats F. Kafka, kaip galimą iliustraciją viršelio apipavidalinimui siūlydamas sceną, kurioje tėvai ir prokuristas ar tėvai ir sesuo stovėtų apšviestame kambaryje šalia pravirų tamsoje skendinčio Gregoro kambario durų. Galima būtų spėti, jog F. Kafka, primygtinai teigdamas, kad vabalas negali būti vaizduojamas viršelyje, daro užuominą į tai, kad jis pats pasakojime ypatingą svarbą teikia ne (ar ne vien tik) paties vabalo, Gregoro Zamzos, figūrai, o išorinėms aplinkybėms – erdvėms, figūrų konsteliacijai jose, ribų nustatymui tarp erdvių, erdvinei ir spalvinei (šviesa-tamsa), gyvūno ir žmogaus opozicijai.

Visada pasidomėk paties autoriaus biografija ar kūrinio kontekstais, kurie gali padėti suvokti erdvės ir lyrinio subjekto santykį. Pavyzdžiui, N. Miliauskaitės poezijoje vyrauja namų erdvė, vienas jos eilėraščių rinkinys vadinasi „Uždraustas įeiti kambarys“. Tai siejama su jos biografija, jau vaikystėje prasidėjusį blaškymąsi po internatus ir savų namų ilgesį. Tai ir sudaro poetės erdvės liniją, kuri vystydamasi atspindi lyrinio subjekto būseną.

Nėra lengva padėti susieti kūrinio erdvės ir veikėjo ryšį, kai nežinome, apie ką konkrečiai rašomas darbas. Tačiau patariame tiesiog ieškoti sąsajų tarp erdvės, laiko, veikėjo. Būtinai domėkis kūrinio kontekstu, įsiskaityk veikėjų portretus ir bandyk juos sieti su aplinkos, gamtos, namų erdvės detalėmis. Taip pat gali perskaityti bet kokių kūrinių analizes internete ar vadovėliuose, nes visur visada užsimenama apie erdvę. Taip vystysi turėsi bendrą suvokimą, kaip sieti veikėjo ir erdvės santykį.

Patariame perskaityti Vigmanto Butkaus straipsnius „Erdvės poetika: nuo Aleksandro Fromo-Gužučio iki Balio Sruogos“ ir „Erdvės poetika lietuvių dramaturgijoje: nuo ištakų iki „Milžino paunksmės“. Galbūt jie padės geriau įsigilinti į erdvės analizę, matant konkrečių kūrinių pavyzdžius, kuriuos pateikia literatūros tyrinėtojas.

Parašykite komentarą

*