Pakalbėkime ne apie orą, o apie orumą

Šį vakarą pašto karveliai mums atnešė tokį laiškelį:

Sveiki, žinau, kad čia yra tų, kurios moka rašyti lietuvių kalbos rašinį. Gal galėtumėt man padėti parašyti įžangą ir maždaug parašyti kuria kryptimi reikėtų rašyti rašinyje?

Tema : Kodėl nelengva išsaugoti žmogaus orumą? Privalomas autorius – Savickis, reikia dar vieno. Pasiūlykite, kas dar tiktų šia tema.

 

Pradėsime nuo to, kad nenorime suteikti vilčių, kad Jums sukursime rašinį. Mes galime tik pakonsultuoti ir padėti surasti kelią, kuris padės Jums parašyti savo darbą.

Pirmiausia įsigilinkite į temos pavadinimą ir iššifruokite raktinius žodžius. Kas yra orumas? Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną orus yra „turintis vidinės pagarbos, jaučiantis savo vertę“ žmogus, tad orumas – savo vertės pajautimas. Kitas Jūsų raktas – nelengva išsaugoti. Tema jau nurodo, kad žmogui yra sunku turėti sau vidinės pagarbos ir jausti savo vertę. Rašinio autorius turi pasistengti atsakyti į klausimą, kas ir kodėl kliudo žmogui jaustis oriai. Galima pasirinkti aspektą, kad žmogaus orumas pakimba ant plauko istorinių negandų fone, ir turėti omenyje karą, tremtį, sukilimus, emigraciją ir pan.

Įžangą vertėtų pradėti nuo platesnio konteksto. Įvadinis sakinys turi būti originalus, nenuvalkiotas, „užkabinantis“, galima pasinaudoti kokia nors su tema susijusia citata. Tolimesni sakiniai turėtų artėti prie temos, dabar galima paaiškinti svarbiausią raktinį žodį orumas. Ir galiausiai iškelti probleminį klausimą, tik jokiu būdu nereikia perrašyti klausimo, suformuluoto pavadinime! Perfrazuokite jį, pvz.: Kas žmogui trukdo išsaugoti orumą; kodėl žmogui sunku suvokti savo vertę?

Kadangi jau žinote, kad reikia pasiremti Jurgio Savickio kūryba, reikėtų turėti šiek tiek žinių apie autorių, ir, žinoma, būti perskaičius keletą kūrinių. Savickio novelių veikėjai – laisvi žmonės, gyvenantys tik pagal jų pačių suvokiamą programą, kartais pasielgiantys neprognozuojamai, paskatinti aistros ar nesuvaldyto instinkto. J. Savickio novelės tarsi teigia, kad moralė tikrovėje – tik veidmainystė, visos vertybės galų gale pasirodo apsimestinės. Žmonės svetimi vienas kitam, žiaurūs, egoistiški. Šiame pasaulyje už gerą dažnai atsimokama blogu.

Taigi, prisiminkite kurį nors Savickio kūrinį, kuriame matote žmogų, kurio orumas įžeidžiamas, ir tada panaudokite tai rašinyje.

Kalbėti apie žmogaus orumą galima katastrofų kontekste. Kai plačiajame pasaulyje valstybių galvos žaidžia karą, eiliniam žmogui labai lengva prarasti savo vertės šioje žemėje supratimą. Apie tai kalba ir Balys Sruoga romane „Dievų miškas“. Šis kūrinys tikrai turėtų būti skaitytas mokykloje, tad būtų galima pasiremti juo. Juk tai istorija apie savo žmogiško orumo išsaugojimą konclageryje, kur už žmogų labiau vertinami jo auksiniai dantys.

Žmogaus orumo klausimą svarsto ir J. Aputis novelėje „Autorius ieško išeities“. O gal skaitėte Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“? Čia taip pat opi žmogiškojo orumo išsaugojimo problema. Žmonės emigracijoje kaip tie obuoliai – juos iškrovė ir paliko supūti. Čia ir prasideda kova už savo orumą.

Na, variantų gali būti visokių. Svarbiausia, kad norint pasiremti literatūra, ją reikia skaityti, o tada jau atsiras ir idėjų, kaip panaudoti turimas žinias!