Dar šiek tiek apie rašinį

Šį lietingą ir vėjuotą vakarą sulaukėme skaitytojos Eglės pagalbos šauksmo:

Sveiki. Norėčiau paklausti, kaip gerai parašyti rašinio įžangą bei pabaigą. Būtų šaunu, jei pateiktumėt kokį nors pavyzdį. Ačiū už jūsų nuoširdų darbą 🙂

Iš užduodamų klausimų sprendžiame, kad daugeliui vyreniųjų klasių mokinių rašinys neduoda ramybės – teiraujatės apie argumentavimą, kontekstą ir kitus rašinio elementus. N, o šįkart spręsime taip pat gana aktualią problemą – kaip efektingai pradėti rašinį, kad jau nuo pirmųjų sakinių sudomintume skaitantįjį, ir kaip savo rašinį tinkamai užbaigti, kad vertinančiajam neliktų abejonių ir jis parašytų aukščiausią balą.

Pirmiausia pradėkime nuo įžangos, kurios optimali apimtis – 6 neilgi sakiniai, turintys būti aiškus, logiški. Kaip jau minėta, įžanga yra tas rašinio dėmuo, kuriuo sudominama, intriguojama, kitaip tariant, „užkabinama“, todėl pirmieji du įžangos sakiniai turi būti įdomiausi, gražiausi. Neatkartokite jais temos, nepulti pareikšti savo nuomonės – pirmieji sakiniai turi būti pakankamai abstraktūs, apibendrinti, tik įvedantys į teminį lauką.

Kiti du sakiniai apeliuoja į dėstymą, todėl jais nurodykite kitų rašinio pastraipų gaires – pamažu eikite link būsimų savo teiginių. Po truputį konkretizuokite temą, paminėkite svarbiausias temos sąvokas (kai temos pavadinime yra sąvokų, kurioms reikia paaiškinimo arba apibrėžimo, pvz., tolerancija).

Na, o likusiais dviem pereikite į dėstymą –  galutinai nurodykite savo poziciją viena ar kita tema, sukurkite „tiltą“ tarp įžangos ir dėstymo pastraipos. Kitaip tariant, įžangoje turite iškelti rašinio pagrindinę mintį, t.y. kas bus teigiama visu rašiniu, kokia kryptimi pasuksite.  Pagrindinę mintį formuluojant įžangos pabaigoje, ji pasitarnauja ir kaip sklandi įžangos-dėstymo jungtis. Galima padaryti ir dar daugiau: jau įžangoje suskaidyti pagrindinę mintį į teiginius ir pateikti juos tokia tvarka, kokia skaitantysis juos ras dėstyme.

Dar geriau, jei jei įžanga parodo aptariamo dalyko kontekstą. Jis gali būti istorinis, kultūrinis, politinis, socialinis, etinis – nelygu tema ir pasirinkta jos kryptis, pagrindinė mintis. Pvz., kalbant apie toleranciją, galima trumpai paminėjus  vieną kitą istorinį diskriminacijos faktą sukurti savo rašiniui istorinį foną. Žinoma, svarbu orientuotis į vieną kontekstą (pagal pasirinktą kryptį!), o ne demonstruoti visą savo išmanymą, neskitu atveju įžanga labai „išsipūs“.

Parašę tris dėstymo pastraipas prieiname rašinio pabaigą, kuri yra lygiai tokia pat svarbi dalis kaip ir įžanga. Rašinio pabaigoje iš dėstymo pastraipų daromos išvados, tad turite dar kartą perskaityti dėstymą, kad iš jo išplauktų rašinio apibendrinimas. Kitaip tariant, pabaigoje turite apibendrinti visus savo teiginius ir jokių būdu neįvesti naujų minčių. Galima išskirti du pabaigos rašymo variantus. Kurį rinktis – jūsų valia:

  1. Apibendrinimas, kuriame paminimos ir perfrazuojamos VISOS dalinės išvados. Esmė ta, kad tokiu atveju rašinyje parašytos dalinės išvados PRIVALO būti parašytos ir išvadoje – žinoma, jų perrašyti NEGALIMA, reikia perfrazuoti, parašyti kitais žodžiais.
  2. Pabaiga gali būti tiesiog viso rašinio apibendrinimas, pagrindinės minties suformulavimas, gražus užbaigimas, panaudojant citatą ar patarlę.

Abu šie variantai yra tinkami ir tik jūs patys nusprendžiate, kurį variantą pasirinkti.

Tikimės, kad kitą kartą rašydama rašinį Eglė ir kiti mūsų skaitytojai įžangą ir pabaigą gliaudys lyg riešutus!