Ar reikalingas šis autorius? Ar mesti jį per bortą?

Sulaukėme mūsų skaitytojos Vitos klausimo:

Labas, merginos, kuriuos kūrinius, jūsų nuomone, būtinų būtiniausiai reikia perskaityt tam, kad nepasimesčiau rašydama samprotavimo rašinį, o kurių kūrinių pakaktų skaityti tik ištraukas? ačiū. 🙂

Deja, mes šį kartą tvirtai laikysimės savo nuostatų ir būsime labai kategoriškos tinginukų atžvilgiu. Kalbos kulinarės įsitikinusios, kad privalomus kūrinius būtina perskaityti nuo pradžios iki galo. Ir toks stropumas rašant rašinį tik išeis Jums į naudą – perskaitę tik vieną ar du dramos veiksmus ar kelis romano skyrius Jūs nesusidarysite išsamaus kūrinio vaizdo, neperprasite problematikos, idėjų ir panašiai, o tai savaime tampa trukdžiu norint parašyti gerą, aukščiausio balo vertą rašinį.

Internete sklandantys įvairių kūrinių konspektai-santrumpos taip pat ne itin padeda – juk rašinyje neretai prireikia remtis ir konkrečiu kūrinio epizodu, norint patvirtinti savo teiginius. O kaip tada pasiremsite kuriuo nors epizodu, jei jo nebūsite skaitę? Tad išvada aiški – privalomi autoriai turi būti sąžiningai perskaitomi. Juolab kad ilgų romanų sąraše nėra labai daug – Vaižgantas, A. Škėma, B. Sruoga, M. Katiliškis, V. Mykolaitis-Putinas ir dar keli. Tai tikrai nėra daug.

Jeigu esate labai dideli tinginukai ir knygų skaitymas Jums prilygsta žiauriausiai katorgai, yra viena alternatyva – tai „Mokinio skaitiniai“. Šios serijos leidiniuose spausdinamos sutrumpintos kūrinių versijos, pateikiami iš esmės svarbiausi romanų / dramų epizodai. „Mokinio skaitiniai“ gali padėti, jei egzaminas jau ne už kalnų, o kažkurių kūrinių dar neskaitėte, arba, kaip minėjome, tiesiog tingite skaityti visą kūrinį. Šioje serijoje rasite sutrumpintas K. Donelaičio „Metų“, M. Katiliškio „Miškais ateina ruduo“, Šatrijos Raganos prozos, V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ bei daugelio kitų kūrinių versijas.

Vis dėlto kalbos kulinarės lieka prie kategoriškos nuomonės – privalomus kūrinius reikia perskaityti visus.