Antanas Škėma – didžiausias novatorius lietuvių literatūroje

Ponios ir ponai, scenoje pasirodo nepakartojamasis Antanas Škėma! Šiandien, lapkričio 29 d., jis Jums atliks savo gimtadienio benefisą. Pagrindinio vaidmens atlikėjo tikriausiai jau niekam pristatinėti nereikia. Apie 1910 m. gimusį lietuvių moderniosios literatūros atstovą, prozininką ir dramaturgą, literatūros kritiką, aktorių, režisierių, katastrofinio modernizmo atstovą, didžiausią novatorių lietuvių literatūroje bent jau girdėti teko bene kiekvienam moksleiviui, pasiekusiam dvyliktą klasę.

Škėmos vaikystė prabėgo revoliucinių neramumų draskomoje Rusijoje ir Ukrainoje. 1929 m. baigęs gimnaziją Kaune, Škėma įstojo į Lietuvos universitetą, iš pradžių studijavo mediciną, vėliau teisę. Studijų metais atsiskleidė aktoriniai Škėmos gabumai, jis įstojo į teatro studiją ir netrukus buvo priimtas į Valstybės teatrą Kaune, kur atliko įvairius antraeilius vaidmenis. 1940 m. persikėlė į Vilniaus valstybinį teatrą, kur ėmė bandyti jėgas režisūroje. 1944 m. A. Škėma su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Ten dirbo įvairiuose fabrikuose darbininku, viešbučio liftininku, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos teatrinėje veikloje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1961 m. žuvo automobilio katastrofoje netoli Čikagos.

Antanas Sÿkeúma

Debiutavo 1929 m. „Lietuvos aide“ išspausdinta novele „Baimė“. 1947 metais išleido pirmąjį novelių rinkinį „Nuodėguliai ir kibirkštys“. 1952 metais „Literatūros lankuose“ pasirodžiusi „Giesmė“ tapo naujosios lietuvių išeivių kartos literatūros manifestu, politiškai neangažuotos, Vakarų kultūros įtakas sugėrusios, bet autentiškos saviraiškos nepraradusios kūrybos prototipu.Antrajame novelių rinkinyje „Šventoji Inga“ (1952) autorius pažeidė daugelį lietuvių literatūrinių tabu (erotinių, religinių), natūralizmo elementus derino su siurrealistininiu braižu, metafizine simbolika, pesimistine ironija bei grotesku. Rinkinyje „Čelesta“ (1960) įsigali sąmonės srauto technika, asociacijų tėkmė pagal muzikos kūrinio vidinę logiką. Žymiausias autoriaus kūrinys – romanas „Balta drobulė“ (1958). Keliaaukštė romano struktūra, laiko planų žaismė lemia teksto daugiareikšmiškumą. Autorius apmąsto menininko likimą pokariniame pasaulyje, atskleidžia kūrybinio proceso dinamiką, svarsto poeto prigimties ir atsakomybės klausimą, siedamas jį su egzistenciniu istorijos ir pasaulio beprasmybės idėjų kontekstu. A. Škėmos kūrinių herojus – ironikas ir nihilistas, išgyvenęs tragišką XX a. vidurio žmogaus lemtį, patyręs vertybių griūtį ir egzistencinę neviltį, tačiau neatitrūkęs nuo tradicinės moralės normų ir skausmingai tebesprendžia amžinus būties klausimus.

Rasa Markauskaitė teigia: „Naudodamas ironiją kaip aštriabriaunį chirurginį peilį, A. Škėma nuo pat pirmųjų tekstų, operuoja visuomenę“. Vos keli pjūviai, o formaline jau mirksta agresyvi galios politika, vertybių nuosmukis ir absurdiškas pasaulio žiaurumas. Būdamas ištikimas atvirumui, rašytojas taip neigė visus principus, negailestingai skrodė grafomanijos, dirbtinumo navikus. Ištikimybės autentiškumui siekęs tiek savo, tiek sukurtų personažų gyvenimuose, nemėgęs emigracinio sentimentalumo ir nostalgijos literatūroje, A. Škėma kalbėjo apie tai, ką manė esant būtina aptarti, o tai, žinoma, piktino tuometinę visuomenę ir lėmė atskirtojo bei nesuprastojo poziciją.

Gali susidaryti įspūdis, kad A. Škėma siekė apraudoti gyvenamąją aplinką, tačiau nereikia apsigauti – savo kūriniuose jis teigė gyvenimą, skatino įprasminti save, į viską žvelgti su ironiška šypsena: abejojant, klausiant, apmąstant. Baltos drobulės rašymas, tarsi patvirtina tai: viena vertus, A. Škėma jautė, kad Amerikoje, lietuvių kalba rašyti romaną yra beprasmiška, nes tai kalba, kuria greitu metu niekas nekalbės ir neskaitys (Lietuvoje – rusifikacija, Amerikoje – adaptacija), kita vertus, rašymas buvo savotiška kova už išlikimą, bandymas palikt keletą brūkšnių marmure… Nemirtingumo iliuzija? Tegul. Numirti su tikra iliuzija, tikras reikalas.

Škėma, pasirinkdamas mirties momentą kaip pačią reikšmingiausiąją tikrovę, provokuoja galvoti apie mirties ir literatūros ryšius, knygose ieškoti savo ir svetimo opozicijų, kartu atsakinėti į būties klausimus. Romane, ant kinematografinės drobės (tai stambiu, tai artimu planu), matome vaikštinėjantį ir pesimistiškai apie gyvenimo kančią murmantį Schopenhauer‘į bei pilotažines mirties kilpas darantį Pivošos feljetonistą; neurotiškąjį A. Garšvą, operuojantį skaičiais: 24035 į Sibirą. Smagu. 47 žuvo lėktuvo katastrofoje. Smagu. Parduotos 7038456 adatos. Smagu. Šiandien Miss Y mirė 1 kartą, kuriuos kaip mantrą, tik kitais obalsiais, atkartoja ir T. Wolfe‘o misteris Green‘as; enkavedistus, su prespapjė, daužančius rašytoją, taip suslegiant šiojo mintis, kaip popieriaus lapus, po sunkiu cenzūros akmeniu… Žvelgdami į ekspresionistų ir siurrealistų paveikslus, klausydamiesi simfonijų ir sonatų, skaitydami filosofų, lietuvių klasikų ir Vakarų Europos moderniųjų rašytojų kūrinius, kuriuos lyg dėlionės detales, Škėma išmėto po visą tekstą, pamažu jungiam juos į bendrą vaizdą – kūrinio daugiasluoksnę gelmę, kurią pasiekęs pamatai, kad po ciniko kauke slypi pažeidžiama ir jautri asmenybė, trapus žmogus, bandantis išsilaikyti ribinėse situacijose.

Parašykite komentarą

*